3S tęsia krepšinio čempionatų istoriją

Jau rytoj (rugpjūčio 3 d.) Kaune renkasi 80 savanorių, kurie pradės savanorišką veiklą 2015 m. Europos vaikinų iki 16 m. krepšinio čempionate. Veiklos vyks iki pat rugpjūčio 17 dienos, kai išvažiuos paskutinės komandos dalyvės.

„Sporto savanorių sąjunga“, šiemet mininti 10 metų susibūrimo sukaktį, šiuo renginiu toliau populiarina sporto savanorystę, taip pat su krepšinio čempionatų specifika supažindina naujus savanorius.

2009 m. Lietuvai buvo patikėta organizuoti Europos vaikinų iki 16 m. krepšinio čempionatą Kaune. Tuo pačiu „Sporto savanorių sąjungai“ tai buvo pirmasis tarptautinis krepšinio renginys. Į šį čempionatą buvo suburta 55 savanorių komanda ne tik iš Kauno, bet iš kitų Lietuvos miestų.

Jau kitais metais Vilniuje vyko analogiškas čempionatas (iki 18 m. vaikinams) Vilniuje. Jo metu „Sporto savanorių sąjunga“ subūrė beveik dvigubai daugiau – 100 savanorių.

2012 m. savanoriams buvo dviguba šventė – liepos-rugpjūčio mėnesiais Lietuvoje vyko Europos U16 ir U18 vaikinų krepšinio čempionatai. Pirmasis vyko Panevėžyje ir Vilniuje, antrasis – tik sostinėje. Į pirmąjį renginį dvejuose miestuose buvo surinkta 80 savanorių komanda. Kai kurie iš jų dirbo abiejuose miestuose. Vilniuje vykusiame 18-mečių turnyre taip pat užteko 80 savanorių.

Įdomūs bei turiningi buvo ir 2013 metai. Šiais metais Lietuvoje vyko du dideli tarptautiniai jaunimo iki 19 metų renginiai. Liepos pabaigoje trijuose miestuose (Kaune, Marijampolėje ir Alytuje) vyko Europos iki 19 m. futbolo čempionatas, o liepos viduryje Panevėžyje ir Klaipėdoje karaliavo krepšinis – vyko pasaulio merginų iki 19 m. čempionatas. Tad šiais metais savanoriai turėjo dalintis į kelis miestus ir skirti savo jėgas vienai iš dviejų sporto šakų. Į krepšinio čempionatą „Sporto savanorių sąjunga“ atrinko 90 savanorių.

2014 m. padarę pertrauką didelių tarptautinių krepšinio renginių srityje, 2015 m. rugpjūčio pradžioje 80 savanorių Kaune pradės savanoriauti Europos vaikinų iki 16 m. varžybose. Tai bus jau 6-asis panašaus dydžio ir svarbos krepšinio renginys „Sporto savanorių sąjungai“. Skaičiuojame, kad vien krepšinio čempionatuose savanoriavo arti 500 savanorių, iš jų didelė dauguma buvo nauji savanoriai, prisijungę prie šios puikios veiklos.

Savanorių mintys apie savanorystę

Tarptautinė savanorystės dienos proga (12.05) skelbiame „Sporto savanorių sąjungos“ narių mintis ir pasakojimus apie savanorystę.


Sveiki, esu 24 metų Greta Gasiūnaitė, savanorystės dienos proga nusprendžiau pasidalinti su jumis savo pirmųjų savanorystės renginių patirtais įspūdžiais.

Įsimintiniausia vasara buvo 2009 metais, kai užsidegusi savo entuziazmu ir nenumaldomu noru pamatyti Europos lengvosios atletikos čempionatą iš arti sužinojau iš savo lengvosios atletikos trenerio, kad šiemet mūsų kelionės niekas nefinansuos labai nuliūdau. Pradėjau ieškoti galimybių kaip būtų galima pamatyti išsvajotąjį čempionatą ir… ir ieškodama bilietų kainos pamačiau registraciją į Europos lengvosios atletikos savanorius. Ir ką jūs manote? Užpildžiau savanorio anketą, nors tada dar nelabai suvokiau kokios yra savanorio pareigos ir apie savanorystę niekada nieko nebuvau girdėjusi. Pasikviečiau dar pora draugių, susidėjau daiktus į kuprinę ir išvykome visai savaitei į Kauną.

Praleistas laikas buvo šaunus! Teko susipažinti su garsiais sportininkais ir kilnoti pačius tikriausius kūjus, ietis, diskus ir pan. įrankius su kuriais sportininkai pasiekė geriausius savo ar šalies rezultatus. Kitiems gal tai atrodytų ir banalu, bet ne man…

GretaČempionate mano pareigos buvo pačios geriausios, buvau atsakinga už protokolus žiniasklaidai tai galėjau matyti viską iš neįtikėtinai arti bei matyti naujausią statistiką pirmiau už žiniasklaidos atstovus ir tik gavus visų (tarkim 100 metrų bėgimo 1 etapo) statistiką turėjau kuo operatyviau išnešioti turimą informaciją visiems spaudos atstovams. Taip pat buvau atsakinga ir už mediją, kartais tekdavo išeiti vienai iš paskutiniųjų iš stadiono patalpų, nes žurnalistai rašydavo visuomenei čempionato naujienas, fotografai peržiūrinėdavo ir diskutuodavo nuotraukas kartais net manęs klausdavo ką manau apie nuotraukas, kurias norėčiau matyti naujienlaiškyje.
Susipažinau ne tik su dauguma žurnalistų, bet ir iš įvairių sričių žmonėmis, niekada anksčiau nebūčiau pagalvojusi, kad sklandžiam renginiui dirba tokia gausa savanorių ir specialistų.

Savanoriai buvo labai draugiški, iš įvairiausių Lietuvos miestų visi buvome apgyvendinti vienoje vietoje, eidavo kartu valgyti, rytais darydavome masines mankštas, jei dar turėdavome laisvo laiko eidavo žaisti tinklinį, futbolą, Mykolas mokindavo su gyvalente ir prisigalvodavome tikrai nemažai įdomių veiklų.

Didžiausias noras nuo pat pirmos dienos, kai pamačiau atnaujintą Kauno stadiono dangą norėjau ją išbandyti, ir ką jūs manote? Būnant savanore tai pavyko! Po Europos lengvosios atletikos čempionato U-23, pasilikome sutvarkyti stadiono ir pasitaikius progai pasiūliau ir kitiems savanoriams prabėgti trasą. Susilažinome su 5 vaikinukais kas greičiau įveiks 400 metrų, pirmą kartą bėgau basomis kojomis ir DAR su šlapiais džinsais, nes prieš tai vyko atsivėsinimas iš vandens buteliukų kuris virto tikru masiniu ~100 žmonių vandens karu. Bėgdama pirmuosius 200 metrų buvau pirmame 3-tuke, bet po to jėgos silpo, o aplinkinių palaikymas ir susidomėjimas virto iš mėgėjiško pasibėgiojimo tikromis varžybomis, juk palaikymas duoda didžiulę motyvaciją siekti tikslo. Likus ~130-100 metų iki finišo linijos, prie mūsų bėgimo prisijungė dar būrelis bėgti šalia, buvo tikrai smagu, nes bėgome nebe dėl vietos, o dėl garbingo finišo !

Pamenu, kad viso čempionato metu prieš prasidedant pirmosioms rungtims dažnai praleisdavome laiką su draugais ir dėl to pavėluodavome į pusryčius ir ne visada likdavo skanėstų kuriuos gaudavo savanoriai… Taip pat labai džiugu buvo atvykti iš kito miesto (Biržų) į Kauną ir esu be galo dėkinga sporto savanorių sąjungos organizatoriams kurie mus pasitiko atvykstančius, užsakė autobusą kuris važiavo iš Šiaulių ir dėl mūsų 3 atvažiavo paimti net iki Panevėžio. Apgyvendino LSU bendrabutyje, gyvenome su draugėmis 3-čiame kambaryje, kituose kambariuose taip pat įsikūrė kiti savanoriai, labiausiai bendravome su Vilniečiais ir Šiaulietėmis, nes jų kambariai buvo arčiausiai, o vakarais po visų darbų susirinkdavome aptarti dienos įvykius, o draugų kambariuose tada tiek susirinkdavo, kad nebegalėčiau net suskaičiuoti, tikrai labai daug… Savanoriai buvo labai malonūs ne tik su manimi bet ir su visais kitais savanoriais, nesijautė jokios diskriminacijos, kad esu iš Biržų. Jaučiau labai didelį palaikymą iš Sauliau Kavaniausko, Justės Kavaliauskaitės, Rimos Proscevičiūtės, Mykolo Krasnicko, kad jei tik yra noro prisijungčiau į savanorystę. Tikrai „užsikabinau savanoriauti“ nes kaip tik tokių žmonių kolektyve manau kiekvienam dirbti tikra svajonė.

Sekantis renginys po kelių savaičių buvo „International SAS MASTERS golf tournament in Lithuania“ nieko nesvarsčiusi grįžusi į Biržus užsiregistravau į „Sporto savanorių sąjungą“ ir į šį renginį.

Po šių dviejų renginių: lengvosios atletikos čempionato ir golfo turnyro taip įsitraukiau į savanorystę, kad jau nuo 2009 metų esu tikrai aktyvi savanorė. Draugai minėdavo, kad jiems skiriu per mažai laiko ir labai dažnai savanoriauju, bet po kiek laiko jų nuomonė pasikeitė ir mane supranta kodėl aš visa tai darau. Man ši sąjunga ypatinga, nes joje kiekvienas esame šeimos narys, gerbiame vieni kitus, stengiamės padėti kuo tik galime, kartu švenčiame šventes, rengiame neformalius susitikimus, skatiname kitų žmonių susidomėjimu savanoriška veikla, dalinamės savo patirtimi, o man tai gyvenimo dalis kuri suteikė labai daug pasitikėjimo savimi, įgyjau neįkainojamos patirties ir tikrai turiu dar daug prisiminimų iš kiekvieno renginio, o jų jau buvo tikrai daug.

Greta Gasiūnaitė

Savanorių mintys apie savanorystę

Tarptautinė savanorystės dienos proga (12.05) skelbiame „Sporto savanorių sąjungos“ narių mintis ir pasakojimus apie savanorystę.


 

SigitaNuo mažens buvau  veikli mergina, todėl ir vėliau ieškojau veiklos, kur galėčiau išlieti per kraštus trykštančią energiją. Krepšinis  mano gyvenime  užima didelę dalį. Tai aistra,  pomėgis ir man reiškia daugiau nei  žaidimas. Mane visą gyvenimą supo daug žmonių tarp kurių buvo ir tie, kurie įtraukė į savanorystės veiklą. Nuo 2005 m. esu sporto savanorių sąjungos narė . Teko dalyvauti ne viename jaunių čiampionate, tačiau mano savanorystė prasidėjo ir labiausiai įsiminė  2009 m. jaunučių  16-mečių čiampionatas vykęs Kaune.Niekada nepamiršiu  fizioterapiauto iš Turkijos  šiltos šypsenos ir dėmesio man. Nemaniau, kad per tokį trumpą laiką susidraugavus su žmonėmis, bus taip sunku su jais skirtis. Savanoriavimo metu taip pat  susipažinau su dauguma Žalgirio žaidėjų. Ne vienus metus teko savanoriaujant  Žalgirio varžybų metu, ir  matant taip juos arti savęs negaliu įsivaizduoti, kas gali būti geriau ir maloniau, kaip padėti krepšininkui, ar padėti žmogui surasti savo sektorių.
Jei kas  paklaustų, ką man reiškia savanoriavimas, atsakyčiau, kad  tai geriausias dalykas gyvenime. Nors už savanoriavimą niekas nemoka pinigų, tačiau, aš manau kitaip. Čempionatų metu gauta patirties , draugai iš viso pasaulio, neįkainojami prisiminimai, arbatos ritualai,  jausmas, kad esi reikalingas kažkam, ir kad gali padėti  brangiau už visus pasaulio turtus. Niekada nepamiršiu, kai po   vieno čiampionatų turkų išlydėjimo į oro uostą, teko grįžti per visą Vilniaus miestą pėstutę į bendrabutį kur tada buvome apsistoję.Vilniaus iki šiol nepažįstu, bet tada buvo išūkis ir pažintis su rytine Vilniaus panorama. Visada  laukiu naujų čiampionatų ir naujų renginių, kur galėčiau sudalyvauti ir išreikšti save. Iki  šiol esu dėkinga Mykolui Krasnickui ir Sauliui Kavaliauskui, nes tik jų dėka, aš pamačiau, kas yra  savanorystė.

Sigita Marcinonytė

Valdybos nariai atvirai apie save ir savanorystę

Visai neseniai išrinkta naujoji valdyba jau pradėjo savo darbus. Susirinkimų metų tariamasi dėl naujų renginių, dėl artėjančių futbolo rungtynių, dėl priimtos deklaracijos likimo ir kitais svarbiais klausimais.

Nutarėme trumpam į šalį patraukti darbus ir paklausti valdybos narių – kaip jie prisijungė prie mūsų organizacijos, ką mano apie savanorystę ir ką dar įdomaus galėtų papasakoti apie save.

Erikos Laurinavičiūtės, Manto Valukonio, Indrės Komisaraitytės, Rimos Proscevičiūtės ir Mykolo Krasnicko prašėme atsakyti į kelis klausimus – visų pirma trumpai papasakoti apie save, papasakoti, kaip prisijungė prie „Sporto savanorių sąjungos“, kas jam yra savanorystė bei kokią įsivaizduoja „Sporto savanorių sąjungą“ po 10 metų. Pateikiame Jums visus kalbintų žmonių atsakymus.

Erika Laurinavičiūtė:
Trumpai (arba ilgiau) apie save.
Be komentarų 🙂
Kada prisijungei prie Sporto savanorių sąjungos?
Nuo 2005 m.
Kaip sužinojai apie šią organizaciją?
Esu viena iš jos įkūrėjų.
Kas Tau yra savanorystė?
Dalis laisvalaikio.
Kuo Tave žavi savanorystė?
Geras darbas, savęs realizavimas, renginys „iš vidaus“, naujos pažintys.
Kokią įsivaizduoji Sporto savanorių sąjungą po 10 metų?
Turinčią daugiau nei 1000 pastovių narių, savanoriaujančių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Indrė Komisaraitytė:
Trumpai (arba ilgiau) apie save.
Studijuoju Kauno kolegijoje Įmonių ir įstaigų administravimą. Taip pat trečius metus esu Sporto savanorių sąjungos narė.
Kada prisijungei prie Sporto savanorių sąjungos?
Prie Sporto savanorių sąjungos prisijungiau 2009m. pradžioje.
Kaip sužinojai apie šią organizaciją?
Apie šią organizaciją sužinojau iš draugo, kuris taip pat yra sporto savanoris.
Kas Tau yra savanorystė?
Savanorystė man yra veikla, kuria užsiimu su dideliu entuziazmu, nes čia ne tik galiu prisidėti prie renginių organizavimo, bet ir tobulėti kaip asmenybė. Savanoriaudama aš įgyju patirties, kurios galbūt negalėčiau įgyti niekur kitur.
Kuo Tave žavi savanorystė?
Savanorystė mane žavi tuo, kad čia galima įgyti daug patirties, kuri, tikiu, vėliau labai pravers susidūrus su kliūtimis asmeninėje ir profesinėje veikloje. Taip pat čia sutinku bendraminčių, kurie savo laisvalaikį nori praleisti turiningai ir įdomiai. Žinoma, žavesio savanorystei prideda ir tai, kad savanoriaudama turiu galimybę sudalyvauti įdomiausiuose renginiuose ir iš arčiau susipažinti su renginių organizavimo ypatumais.
Kokią įsivaizduoji Sporto savanorių sąjungą po 10 metų?
Įsivaizduoju, kad po 10 metų Sporto savanorių sąjunga bus išsiplėtusi ir žinoma visoje Lietuvoje. Ji turės nuolatinių savanorių kiekviename mieste (arba bent jau didžiausiuose miestuose). Mes bendradarbiausime su daugeliu sporto federacijų, sporto renginių organizatoriais. Ir joks sporto renginys neapsieis be Sporto savanorių sąjungos narių pagalbos.

Mantas Valukonis:
Trumpai (arba ilgiau) apie save.
Labai sunku kalbėti apie save 😀
Kada prisijungei prie Sporto savanorių sąjungos?
Faktiškai prisijungiau per 2005 m. vykusį lengvosios atletikos čempionatą. Vėliau buvau kiek apleidęs savanoriavimą, todėl formalus prisijungimas įvyko kiek vėliau. 2005 m. dar savanoriavau rudenį Vilniuje vykusiose futbolo rungtynėse Lietuva – Bosnija ir Hercogovina. Tuo mano savanoriška veikla kuriam laikui ir baigėsi, į savanorystę grįžau maždaug 2006 m. rudenį.
Kaip sužinojai apie šią organizaciją?
Atsitiktinai vaikščiojant prie S. Dariaus ir s. Girėno sporto centro pamačiau žmonių sujudimą. Pasiteiravus, kas jie tokie sužinojau, kad, tai – savanoriai padedantys ruoštis netrukus turėjusiam prasidėti lengvosios atletikos čempionatui. Nusprendžiau ir pats prisidėti prie savanoriškos veiklos ( vienas iš argumentų, buvo tai, jog visada norėjau pamatyti, kas yra rašoma ant tarptautinių varžybų akreditacijos kortelės 🙂 )
Kas Tau yra savanorystė?
Savanorystė, tai dar viena iš keleto mane dominančių veiklų. Kadangi nesu labai aktyvus savanoris, todėl negalėčiau teigti, jog tai hobis, gal greičiau laisvalaikio praleidimo būdas.
Kuo Tave žavi savanorystė?
Galimybe padėti. Taip pat labai vertinu bendravimą tarp savanorų kuris būna stambesnių, keletą dienų trunkančių renginių metu. Savanorystė suteikia unikalią galimybę pamatyti renginio užkulisius bei prisidėti prie renginių organizavimo. Žinoma, kartais savanorystė tampa vienintele ir unikalia galimybe pamatyti renginį ar sporto varžybas 🙂
Kokią įsivaizduoji Sporto savanorių sąjungą po 10 metų?
Kaip ir dabar padedančią organizuoti įvarius renginius, tačiau neapsiribojančia vien pagalba. Manau savanorių sąjunga taps kai kurių visuomeninių renginių pagrindine organizatore. Taip pat, įsivaizduoju, jog daug dėmesio bus skiriama seminarų ir mokymų organizavimui per kuriuos bus supažindinama su savanoriška veikla, perteikiama savanoriavimo patirtis bei renginių organizatoriams pasakojama apie savanoriško darbo organizavimo principus. Manau, jog bus kur kas didesnė galimybė savanoriauti užsienio šalyse, dėl glaudesnio savanorių sąjungos ir užsienio šalių organizacijų bendradarbiavimo bei dėl didesnių sporto savanorių sąjungos finansinių galimybių.

Rima Proscevičiūtė:
Trumpai (arba ilgiau) apie save.
Tikriausiai pirmas žingsnis prisistatant vardas, taigi esu RIMA, negaliu pamiršti ir savo mylimos pavardės – PROSCEVIČIŪTĖ :). Pasaulį išvydau 1987 metų žiemos pusnyje (na jei nepažįstamo dėdės VOLGA tai tikrai būtų pusnyje :)). 2009 metais baigiau Lietuvos kūno kultūros akademiją ir tapau visuomenės sveikatos specialiste. Šiuo metu dirbu Kūno kultūros mokytoja ir Mokyklos sveikatos specialiste gimnazijoje. Džiaugiuosi, kad pavyko įgyvendinti svajonę dirbti su vaikais, prisidėti prie jų ugdymo ir pasaulio pažinimo, kiekvieną dieną augu kartu su jais. Tačiau be darbų yra ir laisvalaikis, kurio neįsivaizduoju be aktyvaus laisvalaikio (kelionių, žygių, sportinių žaidimų), knygų, bendravimo, maisto ir miego 🙂 Liko nepaminėta dar viena laisvalaikio dalis SAVANORYSTĖ. Palaikau ir skatinu visas savanorystės formas tas apie kurias žinau ir tas apie kurias tik sužinosiu 🙂 Didžiuojuosi esanti SPORTO SAVANORIŲ SĄJUNGOS nare 🙂
Kada prisijungei prie Sporto savanorių sąjungos?
Prie 3S prisijungiau 2008 metų rudenį, išgirdusi iš dėstytojo pasiūlymą važiuoti savanoriauti į Marijampolėje vykusias Lietuva-Austrija futbolo rungtynes, kaip gi gali atsisakyti tokio pasiūlymo, jei namuose laukia tik vakaras su studijų knygomis :). Taip ir įsitraukiau į naują man savanorystės formą -SPORTO SAVANORYSTĘ (3S veiklą) :). Ir dėl to labai džiaugiuosi!
Kaip sužinojai apie šią organizaciją?
Apie 3S sužinojau iš LKKA dėstytojo S.Kavaliausko! O dabar Jis jau mūsų pirmasis Garbės narys 🙂 Ačiū Jam už tai.
Kas Tau yra savanorystė?
Atsakysiu galbūt šiek tiek savanaudiškai kas man yra SAVANORYSTĖ 🙂 Man tai maloni veikla (kartais ganėtinai nelengva) be atlygio, tai gyvenimo būdas, kuris mane daro geresniu žmogumi. Šiame materialiame pasaulyje SAVANORYSTĖ tai dar likęs humaniškumas, bendravimas ir bendradarbiavimas su šypsenomis ir tuo puikiu jausmu viduje 🙂
Kuo Tave žavi savanorystė?
Žaviausias SAVANORYSTĖS bruožas tikriausias tas – SAVAS NORAS eiti, daryti, padėti, nesitikint nieko mainais, tačiau gaunant patį geriausią atlygį – AČIŪ. Tikras SAVANORIS, manau, visur juo ir bus. Viešajame transporte padės močiutei išlipti, einant parke pakels numestą šiukšlę, išgirdęs pagalbos šauksmą atsilieps ir tikriausiai pamirš ką reiškia gyvenime žodis NE, kai kam nors prireiks pagalbos :).
Kokią įsivaizduoji Sporto savanorių sąjungą po 10 metų?
Sunku įsivaizduoti ar numatyti kokia Sporto savanorių sąjunga bus ateityje (po 10 metų), bet tikiuosi ir linkiu, kad mūsų gretos didės, mes visi būsim aktyvus ir nešim SPORTO SAVANORIO žinią, mus žinos kaip stiprią, veiklią ir naudingą visuomenei organizaciją. Mes nuolatos turėsim naujų idėjų, dalyvausim tarptautinėje veikloje, tobulėsime, būsime nedalomas vienetas viduje 🙂

Mykolas Krasnickas:
Trumpai (arba ilgiau) apie save.
Gimiau ir augau Vilniuje. Baigęs mokyklą žinojau, kad noriu savo gyvenimą sieti su turizmu. Dėl to baigiau Turizmo ir sporto vadybos bakalauro studijas Kaune, Lietuvos kūno kultūros akademijoje.
Kada prisijungei prie Sporto savanorių sąjungos/Kaip sužinojai apie šią organizaciją?
Dar studijų laikais puikiai bendravau su sociologijos dėstytoju Sauliumi Kavaliausku. Būtent jis mane pakvietė prisijungti prie 2005 m. vasarą buriamos savanorių kompanijos Europos jaunimo lengvosios atletikos čempionatui. Nuo to laiko įsiliejau į šią veiklą ir iki šiol nuolat stengiuosi visą savo laisvą laiką skirti „Sporto savanorių sąjungai“. Visada buvau tarp sąjungos organizacinės grupės narių, o nuo šių metų pradžios visuotinio susirinkimo narių balsavimu tapau „Sporto savanorių sąjungos“ pirmininku.
Kas Tau yra savanorystė/Kuo Tave žavi savanorystė?
Pats svarbiausias savanorystės požymis man yra tai, kad gali savo darbu padėti kitiems ar visuomenei, o už tai nieko negaudamas jaustis gerai. Man tikrai patinka padėti viskuo, kuo galiu savanoriškai. O už savanorišką veiklą, kaip mes žinome, irgi kai kas gaunama – puikus draugų ir pažįstamų ratas, didelė patirtis sporto renginių rengimo ir organizavimo srityse, džiugu, kad pats asmeniškai galiu populiarinti savanorystę savo giminių ir pažįstamų tarpe.
Kokią įsivaizduoji Sporto savanorių sąjungą po 10 metų?
Kaip „Sporto savanorių sąjungos“ pirmininkas jaučiu didelę atsakomybę už mūsų organizaciją. Mano mintyse dažnai pasireiškia tokia vizija – išlikti vienintele tokio tipo organizacija Lietuvoje ir kiekviename didesniame Lietuvos mieste turėtu Sporto savanorių sąjungos grupę/filialą. Be abejo didelė paspirtis mūsų organizacijai būtų bendradarbiavimas su kitomis užsienio sporto savanorių organizacijomis.